Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos
              Vaikų erdvė

Žiema

Žiema. Kai kam per daug šalta, kai kas džiaugiasi ir traukia į lauką rogutes ir pačiūžas, bando pirmąjį ledą... Taigi, apie tą žiemą Donelaičio lūpomis iš trijų šimtų metų tolumos. Ar žiema tokia pat, kaip tada, būrų laikais?..

 

Ant žiemos narsai jau vėl rūstaudami grįžta,
Ir šiaurys pasišiaušęs vėl mus atlekia gandint.
Vei kaip ant ežerų visur langai pasidaro,
Lygiai kaip antai stikliorius įdeda stiklą.
Taipgi namai žuvių, kur varlės vasarą šventė,
Dėl barnių žiemos nei su šarvais užsidengia
Ir tamsoj miegot kiekvieną gyvuolį siunčia.
Ant laukus žiemys jau taip nugandino bardams,
Kad ir balos, ir klampynės pradeda rauktis,
Ir purvynai jų teškėt ir šliurpt pasiliauja.
Kelias, kad jį mėgina trenkt šokinėdami ratai,
Nei koks būbnas įtemptas dėl pašalo trinka,
Taip kad garsas jo toli galvoj atsiliepia.
Taipgi dabar jau vėl sviets sveikint pradeda žiemą.

Gandint, nugandino – gąsdinti, nugąsdino
Stikliorius – stiklius, langų stiklintojas
Gyvuolį – gyvūną
Būbnas – būgnas
Trinka – trinksi, dunda
Sviest – pasaulis