Ievai Simonaitytei – 125

2022-aisiais – išskirtinis dėmesys Ievos Simonaitytės kūrybai ir asmenybei. Siekdamas pažymėti 125-ių metų sukaktį ir rašytojos kūrybos svarbą Seimas 2022-uosius paskelbė Ievos Simonaitytės metais.

 Ieva Simonaitytė – rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja, žymiausia Mažosios Lietuvos gyvenimo vaizduotoja lietuvių prozoje. Gimė 1897 m. sausio  23 d. Vanaguose (Priekulės vlsč., Klaipėdos apskr.).  Vaikystėje susirgusi kaulų džiova nelankė mokyklos, mokėsi savarankiškai. Vertėsi siuvėjos amatu. Dalyvavo Klaipėdos krašto lietuvių kultūrinėje veikloje, priešinosi germanizacijai. Nuo 1914 m. bendradarbiavo lietuvių periodinėje spaudoje. 1921 m. persikėlusi į Klaipėdą dirbo mašininke, vertėja. Nuo 1936 m. atsidėjo vien literatūriniam darbui. 1939 m. Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą apsigyveno Kaune. Nuo 1963 gyveno Vilniuje (vasaromis – Priekulėje).  Mirė 1978 m. rugpjūčio  27 d. Vilniuje.

I. Simonaitytė bemokslė, skaityti išmoko iš laikraščių... Nežinia iš kurios kartos protėvių paveldėjo nenugalimą potraukį rašyti ir unikalų talentą vaizduoti epinę šeimos bei genties istoriją ir žmonių charakterius. Tai citata iš D. Kauno teksto „Metų“ žurnale „Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose“, skirto rašytojos 120-mečiui. Buvo neišpasakytai stipri, užsispyrusi, ištverminga. Ji nesvyravo, visada tikėjo talento galia ir pripažinimu.

Rašytoja I. Simonaitytė tapo pirmąja Nepriklausomos Lietuvos valstybinės literatūros premijos laureate. Premija paskirta už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“, kuris pasirodė 1935-aisiais. Nuo 1936-ųjų I. Simonaitytė atsidėjo vien kūrybai. 1936 metais išėjo „Pavasarių audroj“, „Vilius Karalius“(1939 , 1956), „Be tėvo“ (1941), „Apysakos“ (1948), „Pikčiurnienė“ (1953), „... o buvo taip“ (1960), „Ne ta pastogė“ (1962), „Nebaigta knyga“ (1965), „Gretimos istorijėlės“ (1968).
– Iš kur tos knygos atsirado? Gal iš noro pasigrumti su likimu, gal iš noro apginti save... Jo jo, daug kentėjau vaikystėje – tada ir gimė skausmingos giesmės. Pirmoji mano rimta knyga – „Šimonys“. Dar kai dirbau Klaipėdos seimelyje, būdavo, išsitraukiu slaptom iš stalčiaus ir rašau rašau... Šiemet išėjo jau aštuntas leidimas. Nežinau, už ką ją žmonės taip mėgsta. O mieliausia man jauniausia knyga – „Paskutinė Kūnelio kelionė“.

1979 m. buvusiame rašytojos vasarnamyje Priekulėje įkurtas Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus ir pastatytas paminklas.

Šaltiniai: prieiga per internetą https://www.vle.lt/straipsnis/ieva-simonaityte/; https://maironiomuziejus.lt/post-t-exhibitions/ieva-simonaityte/