Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos
              Vaikų erdvė

Visas knygas galite užsisakyti elektroniniame bibliotekos kataloge

Baronas Miunhauzenas. Gottfried August Bürger

baronas miunhauzenasNeįtikėtinos, linksmos ir šimtmečiais nesenstančios istorijos knygoje „Baronas Miunhauzenas“ žada ne tik smagų skaitymą, bet ir suteikia įdomių žinių apie to meto papročius, tradicijas ar net istorinius įvykius. Žinoma, visą tiesą čia teks išsirinkti iš daugybės garsiojo barono fantazijų.
Jei jums atrodo, kad garsusis baronas Miunhauzenas, kuris skriejo ant patrankos sviedinio ir ištraukė save už plaukų iš pelkės, iš tiesų neegzistavo – labai klystate. Karlas Frydrichas baronas fon Miunchhauzenas gyveno Šiaurės Vokietijoje, dvare prie Bodeverderio miestelio ir priklausė senai Saksonijos baronų Miunhauzenų giminei. Jis gimė 1720 metais. Būdamas devyniolikos drauge su Braunšveigo hercogu Antonu išvyko į Rusiją, kur pradėjo tarnybą kavalerijoje. Nuo žemiausių laipsnių pakilęs iki leitenanto, baronas Miunhauzenas dalyvavo Rusijos ir Turkijos karuose, o tapęs kapitonu, paliko tarnybą ir grįžo į savo dvarą.
Dvarininkai tais laikais nebuvo nei labai išsimokslinę, nei baisiai užimti žmonės. Jie dažnai medžiodavo, žaisdavo kortom, puotaudavo ir pasakodavo įvairias istorijas. Štai čia ir atsiskleidė nepralenkiamas barono Miunhauzeno talentas. Pavargęs klausytis kitų dvarininkų pagyrų, jis ėmė pasakoti tokias istorijas, kurios užgniauždavo kvapą ir gerokai pašiepdavo ribų nejaučiančius ponus. Atsirado, kas tas istorijas užrašė, o tuomet atsirado ir skaitytojų.
Taip atsirado ir garsioji, jau du šimtus metų skaitytojus linksminanti Gotfrydo Augusto Biurgerio knyga „Baronas Miunhauzenas“. Tiesa, prieš tai knygą su barono Miunhauzeno istorijomis buvo išleidęs rašytojas Rudolfas Erichas Raspė, tačiau padarė tai anonimiškai, nes nemanė, jog tai vertingas leidinys.
Išvydęs savo pasakojimus knygoje baronas Miunhauzenas net bandė per teismus apginti savo gerą vardą, nes netrukus ėmė kentėti nuo smalsuolių, kurie atvykdavo prie jo dvaro paspoksoti į „melagių karalių“. Tačiau knygos populiarumas tik augo, o paties barono gyvenimas visai pašlijo. Jis mirė skurde nuo insulto 1797 m. Tačiau iki pabaigos liko ištikimas sau – kai prieš mirtį tarnaitė paklausė, kaip jis neteko dviejų kojos pirštų, atsakė, kad šiuos per medžioklę nukando baltasis lokys...