Į vaikų literatūrą Janina Degutytė (1928 m. liepos 6 d.–1990 m. vasario 8 d.) ateina XX a. septintajame dešimtmetyje. Vaikų poezijoje ji debiutuoja 1961 metais. „Saulė ir dainelė“ – pirmasis J. Degutytės eilėraščių rinkinys vaikams.

Per visą kūrybos laikotarpį jų išleista daugiau kaip dešimt („Rugelis dainuoja“, „Sniego lelija“, „Žalia ugnelė“, „Saulėtos dainelės“, „Saulės pėdom“, „Piemenaitė karalaitė“ ir kt.). Taip pat vaikams pasirodo ir literatūrinių pasakų knyga „Pelėdžiuko sapnas“, pasakojimai apie gyvulėlius „Nepalik manęs“, pjesės „Avinėlis beragėlis“, „Pelėdžiuko sapnas“, „Katinas gudragalvis“, „Aš ieškau fleitos“.

Viena gražiausių J. Degutytės knygų – „Baltas gulbių sostas“, iliustruota dailininkės Irenos Žviliuvienės. Minėta poezijos knyga, o taip pat ir pasakų knyga „Pelėdžiuko sapnas“ pateko į reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams katalogą „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“. J. Degutytės tekstai įtraukiami į literatūros vadovėlius mokiniams, knygos leidžiamos pakartotinai ar sudaromi nauji rinkiniai. Puikiu pavyzdžiu galėtų būti eilėraščių knyga „Į saulėtekį ir dainą“, išleista jau po rašytojos mirties.

Nuo XX a. ketvirto dešimtmečio lietuvių vaikų poezijoje įsitvirtina eilėraštis, akivaizdžiai besiremiantis tautosaka ir orientuotas tik į skaitytoją vaiką. Pasirodžius J. Degutytės eilėraščiams pastebima, kad į tautosaką ji ima žvelgti kitaip, nors visiškai nuo jos ir nenutolsta. Eilėraštis išsaugo lyrines nuotaikas, melodingą žodį, primena liaudies dainas ar net raudas. Tačiau skaitytojas tampa universalesnis. Eilėraštis įgyja tarsi dvi plotmes. Ir vaikas, ir suaugusysis J. Degutytės eilėraštyje gali atrasti tai, kas jam suvokiama ar juntama. Svarbiausiu dalyku tampa ne tik eilėraščio prasmė, bet ir vaiko emocijos, pojūčiai, siekiama perteikti įspūdį, atverti dvasinio pasaulio kerteles. Todėl visiškai pagrįstai literatūrologai J. Degutytę laiko lyrinės-romantinės vaikų poezijos kūrėja, o jos eilėraštis vadinamas „eilėraščiu-išpažintimi“, „eilėraščiu-būsena“.

 Nemažai J. Degutytės poezijoje vienatvės ir ilgesio jausmų. Ji yra sakiusi, kad vaikystėje tik gamtoje nejutusi nei vienišumo, nei baimės: „Medis nieko neklausinėdavo, žolei ne gėda buvo rodyti ašaras. <…> Visur buvo ankšta, atrodė – tik gamtoj ramu ir šviesu...“1 J. Degutytės poezijoje ypač daug dėmesio skiriama gamtos poetizavimui, gamta sudvasinama. Vaikas – gamtos dalis. Dažnas poezijos vaikams įvaizdis „saulė“ minimas net eilėraščių rinkinių pavadinimuose. Tačiau saulė – tai ne tik gamtos pasaulio įvaizdis, tai ir mamos meilės, gerumo simbolis. Visaapimantis gerumas yra vienas ryškiausių J. Degutytės kūrybos bruožų. Eilėraštyje vaikas stato pilį iš ramunių, klevo lapų ir smėlio šalia medžio, ant kurio šakos – zylė (eil. „Smėlio pilis“). Pilis nėra vien tik žaidimo objektas, tai tikrų tikriausias prieglobstis paukščiui, jo namai.

„Negaliu sumindyti augalo – skauda“, – sakė poetė.2 Asmeniška, intuityvi patirtis ryški ir eilėraščiuose vaikams. Skausmas ir džiaugsmas J. Degutytės poezijoje visai šalia. Jį junta ne tik vaikai, bet ir gamta. Nors dažniausiai J. Degutytės poezijoje gyvenama pagal gerumo dėsnius, vis dėlto teigti, kad vaizduojamasis pasaulis saugus, galima ne visada. Briedžiukas lieka našlaitis, nes nušaunama jo mama (eil. „Briedžiukas našlaitis“), išdraskomas lizdas ir raibųjų pempiukų rauda pempė (eil. „Pempės rauda“), o namus praradęs žiogas nebegali groti ir dainuoti (eil. „Žiogo pirkelė“).

J. Degutytės poezijai būdingos tamsos ir šviesos priešpriešos, tačiau dažnai tamsos keliamą paslaptingą baimę slopina poetizuojamas žmogaus ir gamtos bendrumas, gerumas ir pastebėtas pasaulyje grožis.

J. Degutytė sukūrė septynias pasakas. Jos, kaip ir visa kūryba vaikams – lyriškos ir poetiškos. Visos apie gamtos pasaulį, kuriame daug gėrio ir grožio, kviečiančios mąstyti, pastebėti kitokį pasaulį, keliančios filosofinius klausimus, kalbančios apie meilę ir šiek tiek primenančios Hanso Christiano Anderseno pasakas.

Pjesėse J. Degutytė taip pat kalba apie gerumą, jautrumą, draugystę ir pasiaukojimą. Šalia įprasto graudulio ir lyrinių emocijų ryškesnės dramatizmo apraiškos, kurias išryškina gėrio ir blogio pasauliams atstovaujantys veikėjai.

J. Degutytė yra sakiusi, kad vaikams rašyti ir lengva, ir sunku: „Rašyti vaikams lengviau todėl, kad eilėraštis ateina iš šviesiausios dvasinio gyvenimo vietos, kur erdvė ir giedra. <…> Tačiau sunkiau, <…>, reikia pažadinti savyje vaiką, t. y. nusimesti visą balastą, tapti šviesesniam ir pasaulį pamatyti pirmą kartą. <…> Didžiausias poezijos uždavinys – mokyti vaiką meilės. Meilė – tai ir gerumas, ir teisingumas, ir grožis. Mylėti – tai duoti ir suprasti“.3

J. Degutytė lietuvių vaikų literatūroje atvertė naują puslapį. Ji paakino atsigręžti į vaiko vidinį pasaulį, įsiklausyti į save, nebijoti liūdėti, mąstyti, džiaugtis ir grožėtis. J. Degutytės poezija – begalinio gerumo poezijos pavyzdys. Jos pradėtus meditacinės vaikų literatūros atspindžius galime pastebėti ir Violetos Palčinskaitės, ir Ramutės Skučaitės, Valdemaro Kukulo ar Liutauro Degėsio poezijoje vaikams.

Rekomenduojame paskaityti

Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, Kęstutis Urba, Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai: reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams katalogas. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka: Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius, 2017, p. 44–45.
Gintarė Adomaitytė, „Buvau pasislėpusi pasakoje“, Kn. Gintarė Adomaitytė, Už sidabro kalnų. Vilnius: leidykla „Edukologija“, 2012, p. 77–93.
Džiuljeta Maskuliūnienė, „Semantikos ir poetikos vienovė Janinos Degutytės eilėraščių cikle „Piemenaitė karalaitė“, Kn. Džiuljeta Maskuliūnienė, Peldų takais. Lietuvių vaikų literatūros tyrinėjimai. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2011, p. 159–165.
Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, „Folklorinės pasaulėjautos atšvaitai“. Kn. Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, Mitas – tautosaka – vaikų literatūra. Vilnius: Gimtasis žodis, 2007, p. 89–99.
Viktorija Daujotytė. „Geroji saulės šalis (kūryba vaikams)“, Kn. Viktorija Daujotytė, Janina Degutytė. Vilnius: Vaga, 1984, p. 244–259.

Šaltiniai:
Prieiga per internetą: http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?625119702