Mano Tėvynė
Lietuvoj gimiau, užaugau.
Čia Tėvynė mylima.
Čia paukšteliai čiulba, gieda
Man pažįstamas dainas.

Čia gerų žmonių šalis.
Čia laukai, miškai žaliuoja.
Ir žaliuos jie amžinai!
Mano čia šalis gimtoji!

Dominyka Stuknytė, 3b klasė
Svalios progimnazija
Mokytoja Vilma Armonienė

 Pelytė Mikė

Netoli giraitės gyveno pelytė vardu Mikė. Ji mėgo rytais išlįsti iš savo urvelio ir stebėti kaip kyla saulė ir žadina gamtą.
Vieną ankstų ryta stebėdama kylančią saulę ji išgirdo žolėje keistą garsą. Tai buvo mažas paukštelis. Jis buvo labai išsigandęs. Jo mamos niekur nesimatė. Jis buvo vienas. Jo namai buvo medyje. Kad padėtų paukšteliui Mikei reikėjo pagalbos. Ji nutarė paprašyti voverytės Rudnosytės kuri gyveno medžio drevėje.
Mikė pribėgusi prie medžio pradėjo kviesti voverę:
– Rudnosyte, Rudnosyte!
– Kas nutiko? – klausia voverytė.
– Reikia paukšteliui padėti! – sako Mikė.
Rudnosytė nulipo žemyn, užsikėlė paukštelį sau ant nugarėlės ir nunešė į lizdelį.

Ema Misiūnaitė, 3 klasė
Joniškėlio G. Petkevičaitės – Bitės gimnazija
Pušaloto pradinio ugdymo skyrius
Mokytoja Vaida Ogintienė

 

Purvynas
Štai purvynas, štai purvai
Ten gyvena kirminai.
Prausias jie tenai smagiai,
Nors atrodo ir bjauriai.

Šėlsta, raitos jie linksmai,
Nors atrodo negražiai.
Tai purvynai, tai purvai
Juose šėlsta kirminai.

Ugnius Gintautas, 3b.klasė
Pasvalio Svalios progimnazija
Mokytoja Vilma Armonienė

 Bitutės bėda

Vieną gražią vasaros dieną, kai labai skaisčiai švietė saulė, bitę Dryžę ištiko bėda – ėmė ir prakiuro jos kibirėlis, kuriuo ji nešdavo surinktą nektarą. Tupi bitė ir rauda, ašaros rieda kaip pupos.
– Tokia graži diena, o rinkt nektaro negaliu, būčiau jau du kibirėlius pririnkus, – dejuoja Dryžė.
Kaip tik tuo metu pro šalį ėjo skruzdėlė Izolda ir paklausė Dryžės:
– Kas nutiko, Dryže, ko verki?
– Prakiuro mano kibirėlis, kuriuo nešu nektarą, – atsakė jai bitė.
– Nuskrisk prie vyšnios, ten gyvena voras Teodoras, gal jis tau padės, – patarė jai Izolda.
Nuskrido Dryžė prie vyšnios ir ten pamatė vorą apie kurį kalbėjo skruzdėlė.
– Mielasis Teodorai, padėk man, prakiuro mano kibirėlis, negaliu nektaro rinkt – verkdama paprašė Dryžė.
– Duok man savo kibirėlį, pabandysiu tau pagelbėt.
Paėmė Teodoras kibirėlį ir ėmė lopyti savo megztais siūlais. Praėjo vos kelios minutės, o skylės kibirėlio dugne nematyti. Dryžė padėkojo Teodorui ir laiminga nuskrido rinkti nektaro į senąją liepų alėją. Jau buvo pririnkusi pusę kibirėlio kai pastebėjo, kad kibirėlis ėmė tuštėti, sutrūko voro sunerti siūlai ir išbyrėjo beveik visas nektaras. Ir vėl sėdi liūdna bitutė, nežino ką daryti.
Prašė pagalbos Dryžė margojo geniuko, buvo nuskridusi ir pas senąjį vėžį, tačiau nieks negalėjo padėti. Eina Dryžė nuleidusi sparnus, velka kibirėlį per žemę ir staiga išgirsta, kad kažkas ją šaukia.
Dryže, Dryže, palauk aš galiu tau padėti, – pašaukė ją bebriukas Murziukas.
Pasirodo Murziukas girdėjo Dryžės ir senojo vėžio pokalbį ir savo aštriais dantimis iš medžio, kuris gulėjo prie upelio, išdrožė naują dugną Dryžės kibirėliui. Naujasis dugnas labai tiko Dryžės kibirėliui. Pažadėjusi Murziukui atnešti stiklainį liepų medaus, nuskrido atgal į senąją liepų alėją rinkti nektaro. „Ak bus daug gardaus liepų medaus“ – pagalvojo Dryžė.

 Kamilė Kaveckaitė, 3 klasė
Joniškėlio G. Petkevičaitės – Bitės gimnazija
Pušaloto pradinio ugdymo skyrius
Mokytoja Vaida Ogintienė

Saulutė
Prašvitusi saulutė ryte,
Sublizgino visas gėlytes:
Mėlynas, raudonas, žalias,
Mano mažas saulytes.

Vaikai į kiemus išbėgo,
Su saulute pažaisti atbėgo.
O saulutė nepaprasta.
Nepalies jos niekas niekada.

Saulutė turi tokį broliuką.
Šviesus jos tas mažiukas,
O vardas jo mėnuliukas.
Myli jis savo sesutę, saulutę.

Goda Paušaitė, 4 b. kl.
Pasvalio Svalios progimnazija
Mokytoja Daiva Baniulienė

 Stebuklingas kiaušinis

Išaušo saulėtas rytas ir mane pažadino saulutės spinduliai. Pramerkiau akis ir ant stalelio pamačiau krepšelį. Pribėgusi radau jame kiaušinį. Supratau, kad jis nepaprastas, nes keitė spalvas, raibuliavo... Gal tą kiaušinį ateiviai paliko, o gal tai dinozauro ar net drakono kiaušinis? – mintis vijo mintį, pasidarė baisu.
Paimsiu šluotą, – tariau sau – gal drąsiau pasijusiu? Atsargiai nuslinkau link kambario kampo ir pasukusi galvą pamačiau, kad kiaušinis sujudėjo.
Mama! – suspiegiau nesavu balsu. – Mamyte, kas ten yra mano kambaryje?
– Kas atsitiko? Ko rėki, lyg negyvą pelę išvydus? – iš virtuvės atsiliepė mama.
– Ar matei kas yra mano kambaryje?
– Taip mačiau. Kiaušinis. – maišydama tešlą pyragui, ramiai aiškino mama.
– Aš žinau, kad tai kiaušinis! Bet kieno? Kaip jis atsirado mano kambaryje? – bėriau klausimus vieną po kito.
– Anksti rytą buvo atvažiavęs senelis. Jis ir atvežė tau dovanų kiaušinį.
– O, o kodėl jis švietė ir ju – judėjo? – net sumikčiojau.
– Dukrele, tai saulės spindulėliai žaidė ant kiaušinio lukšto, – paaiškinusi nusišypsojo mama.
Nieko nesakiusi nupėdinau į savo kambarį ir iš visų pusių apžiūrėjau „stebuklą“. Tai buvo senelio išmargintas Velykų kiaušinis.

Saulė Gaigalaitė, 4 klasė
Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės – Bitės gimnazija
Pušaloto pradinio ugdymo skyrius
Mokytoja Angelina Vaičeliūnienė

Begemotas
Begemotas toks storulis.
Jo ausytės mažos, mažos.
O akytės kaip žvaigždutės, šypsenėlė jo plati.

Trumpos, trumpos jo kojytės
Ir pilvukas apvalus.
Mėgsta plaukiot vandeny,
Pamatyki, jei gali!

Loreta Grigelionytė, 3 klasė
Vaškų gimnazija
Mokytoja Lina Rupštaitytė

Sliekas šimtametis

Gyveno kartą sliekas. Jam buvo šimtas metų. Ir vaikų, ir anūkų, ir proanūkių ir net proproproanūkių turėjo!
Ir žinojo tas sliekas daug Lietuvos istorijų.
Štai prieš kelias dienas buvo sliekų kasinėjimo po žeme rungtynės. Sliekas šimtametis rado: kunigaikščio Gedimino monetą su jo atvaizdu, Barboros Radvilaitės medalioną ir kunigaikščio Žygimanto Augusto vainiką, nupintą Barborai Radvilaitei.
Sliekas šimtametis pagalvojo, pagalvojo ir prisiminė istorijas. Tada greitai čiupo visus tris radinius ir, išsikapstęs iš žemių, juos parodė griežtiems teisėjams. Šie skyrė sliekui pirmą vietą ir diplomą. Tai buvo šimtas dvidešimtasis jo diplomas.
Sliekas šimtametis labai džiaugėsi prizu. O radinius pastatė Sliekamiesčio viduryje.

Perla Maminskaitė, 3 klasė
Daujėnų pagrindinė mokykla

Mano knyga

Turiu aš gražią knygą
Man ji labai patinka.
Ant viršelio katinėlis.
O gale gražiausios gėlės.

Pirmą puslapį verčiu.
Negaliu patraukt akių.
Pradedu aš ją skaityti.
Nieko nebenoriu matyti.

Nors knygelę ir baigiu.
Vėl pradėsiu nuo pradžių.
Įdomu, tik patikėkit.
Tokią knygą jūs turėkit!

Dinara Šataitė, 4 klasė
Krinčino Antano Vienažindžio pagrindinė mokykla
Mokytoja Ona Ramanauskienė

 Melagių pasaka

Murkis

Mano katinas Murkius šildėsi ant suolo priešais saulutę. Atsisėdau prie jo ir jau norėjau paglostyti, tik staiga mano mylimiausias katinas pradėjo... kažką panosėje niurnėti! Pagalvojau, kad jis ūsus judina, bet ne, jis kažką man sakė!
– Žinai, tu neužstok saulės, aš ilsiuosi po ilgos kelionės, – murkė jis.
– kokios kelionės? – baisiai nustebau.
– Ir kur aš tik nebuvau! Pirmiausia pasigalandau nagus, įlipau į obelį.
Kiek pasistiebęs pasiekiau vaivorykštę. Ten šiek tiek pasidairiau, paskui šoktelėjau ant debesėlio, kuris mane nunešė iki mėnulio. Galvojau, kad ten rasiu pelių, juk pelės mėgsta sūrį, o mėnulis kartais būna panašus į sūrį...
Deja, nieko... Tada pasibalnojau žvaigždę ir grįžau į savo kiemą. Pavargau, noriu miego. Iki.
Mano katinas kalba?! Mano Murkis?! Ne, negali būti! Gal ir mane ištiko saulės smūgis!

Radvilė Bagdonaitė, 3 klasė
Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla
Mokytoja Gražina Gegevičienė

 Penkių stulpų istorija

 Nežinia kada ir kur buvo tokia karalystė. Ir vadinosi ji Pasvalystė! Tai karalystei tebuvo dvidešimt penkeri metai. Pasvalystę valdė linksmas ir šmaikštus karalius Svalius. Karalius ypač puikavosi savo dukrelėmis. Jos buvo ypatingos. Visos gimė prieš penkis metus. Tą pačią dieną ir tą pačią valandą
Visos gimė prieš penkis metus. Tą pačią dieną ir tą pačią valandą!
Svaleksė, Svaliukė, Svalužė, Svalelė, Svalytė!
Mielosios mano dukrytės!
Svaleksė, Svaliukė, Svalužė, Svalelė, Svalytė!
Mano gražiausios mergytės!
Šią dainą karalius dažnai niūniuodavo savo panosėje.
Artėjo dukrelių gimtadienis. Svalius nutarė ta proga pastatyti paminklą sosto paveldėtojoms. O ir miesto gimtadienio nereikia užmiršti. Ėmė karalius skaičiuoti. Penkios dukrelės turi po penkis metus – dvidešimt penki. O miestui sukaks tiek pat. Ir nutarė Svalius prie upelio pastatyti penkis aukštus stulpus. Kiekvienas stulpas reiškė vienos dukrelės metus.
Po penkių mėnesių gražioje upės krantinėje kaip tvirti ąžuolai išaugo penki stulpai. Pačioje karalystės širdyje.
Karalystės svečiai kalbėjo, kad buvo labai linksma gimtadienio šventė. Nežinau ar tai tiesa. Aš ten nebuvau, karaliaus ir karalaičių nemačiau. Bet ... girdėjau...
Svaleksė, Svaliukė, Svalužė, Svalelė, Svalytė!
Mielosios mano dukrytės!
Svaleksė, Svaliukė, Svalužė, Svalelė, Svalytė!
Mano gražiausios mergytės!

Miglė Adomavičiūtė, 3a klasė
Pasvalio Svalios progimnazija
Mokytoja Audronė Suveizdienė