Nepaprasta istorija apie draugystės

Jundžė kitoks nuo gimimo. Jis nejaučia emocijų – nei džiaugsmo ar liūdesio, nei pykčio ar baimės, jo veido išraiška visada išlieka tokia pati. Tiesą sakant, Jundžė kitiems dažnai atrodo panašesnis į robotą nei žmogų. Tai lėmė aleksitimijos sutrikimas – neišsivystę migdoliniai kūnai, atsakingi už emocijų reguliavimą.

Jaunuolis neturi draugų, tačiau motina su močiute daro viską, kad užtikrintų Jundžei kuo saugesnį ir geresnį gyvenimą. Nediduko jų buto sienos nukabinėtos rašteliais, primenančiais, kada Jundžė turėtų nusišypsoti, kada tarstelti „ačiū", o kada – nusijuokti.

Vieną dieną viskas apsiverčia aukštyn kojomis ir šešiolikmetis Jundžė, neturintis socialinių įgūdžių, lieka vienas. Nusprendęs pats vienas prižiūrėti šeimos knygyną, jis stengiasi gyventi normalų gyvenimą – tokį, kokio jam linkėjo mama.

galią ir savęs pažinimą.