Ji pakilo iš dulkių, atgijo nešama švelnaus vėjelio ir praskriejo, palikusi gėlėmis kvepiantį pėdsaką ir pražudžiusi karalių, beveik šimtmetį valdžiusį didžiausią pasaulio imperiją.

Tikras stebuklas, kad jai tai pavyko. Nekrustelėjus nė piršto, net nepakėlus balso…Ji tiesiog stovėjo ištiesinusi pečius, o jo pasaulis subyrėjo.Ji prabilo, ir pranašautojai buvo išskersti; ji atsisuko, ir jo senelis buvo nužudytas; ji pūstelėjo, ir jo motina dingo; ji atsiduso, ir jo teta su juo nebesikalbėjo; ji išskrido, ir jo valdiniai ėmė maištauti. Kamranas net negalėjo išgirsti jos vardo, regis, prilygstančio šūviui į krūtinę.

Net ir tada jis svarstė, ar dar kada nors ją pamatys.